Tai, ką daktaras išrašė. Spider-Man 2 apžvalga.

„Spider-Man 2“ – vienas laukiamiausių šių metų žaidimų, deja, išleidžiamas tik „PlayStation 5“ konsolei. Rašydamas apžvalgas paprastai vengiu žodžio „deja“ tokiame kontekste, bet šį kartą turime ypatingą atvejį, kai norisi, kad žaidimas būtų labiau prieinamas. Nes jis geras. Geras universaliąja prasme, nebūtinai techniškai – tiesiog širdyje.

Dinamiškiausias duo.

„Spider-Man 2“ yra tęsinys puikios naujos „Insomniac Games“ tradicijos visiškai atsiduoti superherojų multivisatos koncepcijai. Ne siužeto prasme, bet labiau per tą prizmę, kaip žaidimas savyje apjungia visas Žmogaus Voro visatai įprastas medijas. Čia ir kinui būdingas foto realizmas, ir geriausiomis komiksų arkomis grįstas siužetas, dinamiška sutinkamų blogiečių kaita, kiek infantiloka, bet ne lėkšta herojų jausmų analizė, puikūs „post-credits“ „cliff-hangeriai“ ir tik žaidimuose aptinkama žaidėjo rolė. Mūsų laisvė veikti ir patirti pasaulį mylimų herojų akimis. Kai pati tešla užminkyta taip gerai, kitą syk nė nesinori gilintis į tai, ar gerai iškeptas pats blynas.

Dar viena diena Žmonių Vorų gyvenime

„Spider-Man 2“ yra tiesioginis net dviejų žaidimų tęsinys. Siužeto prasme čia tęsiama pirmoje dalyje užsimezgusi, o vėliau Miles Morales žaidime vystyta istorija. Istorija apie Žmogų Vorą įprastą ir Žmogų Vorą prie jo prisijungusį, apie jų pažintį, kovą ir draugystę. Tiek tarpusavyje, tiek ir paliečiant jų santykį su pasauliu.

Kas kaltas, kad Rumiancevui taip linksma?

Su ta pirmąją dalimi „Insomniac Games“ uždavė ir kitą toną – nepaisant to, kad tai buvo vizualiai pribloškiantis ir mechaniškai tobulas žaidimas, siužetas jame grojo ypatingą rolę. Tiek ypatingą, kad norom nenorom bijai kažko neišpasakoti, tame tarpe net ir to, kas atrodytų visiems žinoma. Tad ties siužetu aš nesiplėsiu, tiesiog paminėsiu keletą, mano galva, svarbių akcentų. „Spider-Man 2“ istorija pagrinde sukasi apie draugystę iššūkio akivaizdoje. Tas iššūkis, be abejo, yra ne tik akivaizdus, bet ir įrašytas tarp eilučių. Akivaizdusis iššūkis – prievolė slėpti dalį savęs nuo aplinkinių. Čia kalbame apie tarpusavio supratimą ir pagalbą, bendraujant su tais, kurie šį faktą žino. Apie balansą tarp pareigos visuomenei ir artimiesiems. Apie atsakomybės jausmą ir jo proporcingumą. Žaidimas gan įdomiai modeliuoja situacijas, kuriose žmonės vorai yra superherojai ir kuriose jie tiesiog turi būti savimi. Bet ką reiškia būti savimi bendruomenėje, kurioje privalai slėpti ne mažiau nei pusę savasties? Kaip su tuo tvarkytis? Kaip skirstyti prioritetus gyvenime ar apskritai rasti jame savo vietą? Būtent šiuos klausimus siužetas ir narplioja, per herojų ryšį su miestu ir draugais. Atsargiai, pagarbiai, labiau užuominomis nei teiginiais.

Bosai kaip visada nestokoja kinematografiškumo.

Be abejo, tai nėra vienintelis iššūkis draugystei ar psichologinei herojų gerovei. Greta žemiškų, kasdienių ar asmeninių iššūkių yra ir didieji, suponuoti šio žaidimo antiherojų – ligų iškamuotas pasaulis, bei iš paskos sekanti rusiškos kilmės invazija, nepagrįsta niekuo išskyrus aistra sėti skausmą tenkinant iškrypusias ambicijas. Tuomet neaiškios kilmės parazito invazija ir kova su priklausomybėmis. Šiuo atveju, tai priklausomybė svaiginančiai, visą apimančiai galiai ir giliam tikėjimui, kad tik TU supranti skausmą ir žinai geriausią būdą jį pašalinti. Šių dienų kontekste – tai sukrečiančios temos ir bet koks bandymas kapstytis jose giliau, nei tai sau leidžia komiksų knygelės, ko gero būtų ir pretenzinga ir pragaištinga. Žaidimas to nedaro. Žaidimas spindi empatija ir siekiu pasiūlyti nekaltą pramogą būtent tada, kada jos labiausiai reikia.

Su žaidimu gausite valandą atrakcionų parke. Tiesiog. Nes buvote geri.

Mirties priežastis: juokelis

Atskiro paminėjimo vertas rašytojų darbas. Viena yra parašyti istoriją ar visą pluoštą istorijų, kurias patirsime žaidime, tačiau visiškai kas kita yra talentingai įrašyti į žaidimą tokius dalykus kaip mechanikos, veikėjų arsenalo atnaujinimai ar tiesiog – pokštai. Žinia, Piteris Parkeris turi slaptą žodžių žaismo fetišą, kuris šioje dalyje atsiskleidžia visu savo grožiu, tačiau nebedrįsčiau teigti, kad jis išlieka pagrindine žvaigžde. Mailsas į žaidimą įsiveržia su savitu humoro jausmu ir savu požiūriu į gyvenimą, tuo suponuodamas ir kartų konfliktą, kurį galime suprasti ir iš kurio galime ne tik prisijuokti, bet ir linguodami galvą kažko išmokti. Rašytojai manipuliuoja herojų tarpusavio pokalbiais tiek misijų metu, tiek laisvai klajojant per miestą, kad atskleisti naujų savybių atsiradimą ir įpinti jas į herojų tarpusavio santykį bei jų unikalių charakterių išryškinimą. Kol žaidėjui pristatomas naujas prietaisas priešo pančiojimui, jis gauna ir kitą žinią apie laiką, kurį abu veikėjai leido kartu, kaip jie jį leido ir ko įkvėpti atnaujino savo arsenalą. Tai įprasmina ir naująjį įgūdžių medį, kuriame dalis talentų priklauso Piteriui, dalis Mailsui, o dalis yra bendra. Žaidimas išties puikiai perteikia savo reklaminį šūkį, jame turime ne šiaip du veikėjus, o jų ryšį ir jų draugystę.

Nauji įgūdžių medžiai gali išmušti iš vėžių. Trumpam.

Vertinant tai, kad „Spider-Man 2“ yra gan ilgas, ir kad kiekviena šalutinė misija veda į atskirą mini siužetą – stebina ir dialogų gausa. Žaidimas neužsičiaupia nė akimirkai, taip sukurdamas jaukią atmosferą net tiems, kas negali įsijausti į žmogų vorą. Tokiu atveju be vargo įsijausite į žmogų tarp dviejų žmonių vorų, o tai, sutikite, nemenkas pasiekimas. Būtent tai lemia, kad nė nepaisant turtingos naujų talentų, kostiumų ir prietaisų gausos, žaidime kartais teks žūti. Joks bosas nepritvos jūsų taip netikėtai ir taip apmaudžiai, kaip laiku ir vietoje panaudotas juokelis. Toks kokio reikia, tada kai jo labiausiai reikia.

Monumentas miestui

Vienintelis žaidimo privalumas, kuris tuo pat metu yra ir trūkumas, yra jo veiksmo vieta. Yra du žmonės vorai, yra jų artimųjų ratas ir draugai, yra blogiečiai, tačiau nė vienas savo reikšme negali nustelbti Niujorko.

Ar tai lėktuvas? O gal tai paukštis? Hehe...

Miestas yra vienas pagrindinių veikėjų ne tik dėl vizualiai nepriekaištingo architektūros perteikimo virtualybėje, bet ir dėl to, kaip pagautas ir įprasmintas jo gyvenimas. Tai nėra šiaip erdvė, kurioje kaunamės su blogiu. Taip, faktas, kad trečias žaidimas tame pat mieste gali smogti tam, kaip jį vertiname, nes kažkada jis juk turėtų atsibosti? Tačiau kūrėjai deda visas pastangas, kad taip nenutiktų, ir tiesiog neriasi iš kailio, kad kiekvienas kampelis būtų unikalus. Kažką išskirtinio, regis, turi turėti kiekvienas vidinis kiemas ar užkaboris, kiekviena gatvė, parkas ar pramogų erdvė. Žaidime yra šimtai piešinių, modelių, mini situacijų ir scenų, kurių daugumos padangėmis sklendžiantys žaidėjai niekada neišvys. Šias pastangas vertinti būtina. Kaip ir būtina kartais sustoti ir tiesiog sugerti į save akimirką, bet kurią akimirką. Supratau tą, kai sykį susimovęs su mygtukais tėškiausi į namą, o atšokęs nuo jo nusiritau į vieno iš dangoraižių papėdę. Atsistojau kažkokiame žolynėlyje, kur buvo vaikų gerokai nudrožti arkliukai-supynės, horizontą blokavo žemesni rudų plytų namai, išpuošti puikiais grafičiais. Galimai, aš buvau vienintelis pamatęs tą sceną ir tą akimirką, tad man tiesiog pagailo visų tų mažų stebuklų, kurių niekada nepamatysiu.

Tas kiemas, kurį dabar jau žinau, kad mačiau ne aš vienas.

O ką jau bekalbėti apie didžiąsias kūrėjų ambicijas perteikti Niujorko dvasią per šalutines misijas. Jos apima viską, nuo kasdienio socialinio gyvenimo, ryšio tarp skirtinguose miesto galuose gyvenančių tėvų ir vaikų, gilią miesto kultūrą, kuri įmanoma tik įvairovės ir amžino virimo tautų katile dėka. Muzika, kinas, sportas, mokslas, kasdienis gyvenimas – viskas čia turi savo rolę, savo istorinį kontekstą ir savo pagarbią vietą žaidime. Tai yra tiesiog fenomenalu, Niujorkas turėtų jaustis amžinai dėkingas kūrėjams už šį žaidimą, o žaidimo kūrėjai turėtų būt amžinai dėkingi Niujorkui už Niujorką.

Akimirka, kurioje bene fiziškai pajutau tilto didybę.

Mechanikos gaudančios pasaulio vaibą

Pradžioje atrodė, kad naujomis mechanikomis žaidimas mėgina kompensuoti naujų vėjų stoką, kurią sukelia aptartas serijos įkalinimas Niujorke. Pažaidus ilgiau tapo aišku – tai dar viena terpė, kurioje kūrėjai pasiekia absoliučią harmoniją. Naujų mechanikų, fintų ir triukų čia išties daug. Reikšmingiausia jų, beje, galėjimas skristi. Tai suprantama, miestas prasiplėtė, greta mums jau įprasto ir dangoraižių gausa gniuždančio Manheteno atsiranda galimybė apsilankyti ir Brukline, ar Kvinse. Iki ten toloka, o ir aukštų pastatų ten nėra daug, tad ant voratinklio gijos nepasimakaluosi. Buvo normalu ir būtina galėti skristi, tad skrisime, kad ir kaip nebūdinga žmogui vorui tai būtų.

Niujorke sakoma, kad medžiai auga Brukline. Iš tiesų, jie ten auga.

Kiti atnaujinimai labiau skirti kovai su senais ir naujais priešų tipais – kostiumo patobulinimai, judesių ir įvairiausių įnagių arsenalai. Kaip jau minėjau, dalis atnaujinimų yra unikalūs kiekvienam veikėjui – dalis bendri abiem, tačiau mygtukų kombinacijų, kurias žaidžiant reikės įsisąmoninti ir išmokti, čia daug. Kūrėjai palieka laisvę žaidėjui spręsti kokia tvarka bus atrakinamos, o kai kur net vers rinktis vieną iš kelių įmanomų savybių. Kaip kiekvieno žaidėjo įspūdis skirsis pagal tai, ką jie pamatė ar nepamatė mieste, taip ir per prizmę įgūdžių ar triukų kuriuos naudojome – potyriai gali būt gan unikalūs. Vienintelis šios sistemos trūkumas gal tik tas, kad nors žaidimas ir turi sunkiau įveikiamų situacijų, kovų ar bosų, dauguma žaidėjų savo pamėgtą stilių atras gan anksti. Kadangi mechanikos ir kovos sistemos čia tokios lanksčios, atradus metodus kurie veikia, tarsi nebelieka prasmės eksperimentuoti, tad nenustebsiu, jei dauguma mūsų įveiks žaidimą šimtu procentų, bet tuo pat metu liks nepatyrę bent trečdalio naujovių. Man asmeniškai užteko pusvalandį paspoksoti į tai, kaip žaidžia mano vaikai, kad suvokti – dalies kombinacijų, kurios patiko jiems, aš nebuvau nė akyse matęs, nors žaidimą jau buvau įveikęs. Na, bet greičiausiai tai reiškia, kad kovoti bus vienodai įdomu visiems, o tai yra svarbiausia, nes siužeto eigoje susidursite su bent keliais nesuvaldytais sudėtingumo lygio šuoliais, kai teks susikaupti ir atkentėti naujų priešų tipų įvedimą.

Naktinis Niujorkas atskiro teksto nusipelnęs žvėris.

Su bosais kiek paprasčiau – negaliu to tvirtinti, bet žaidžiant susidaro stiprus įspūdis, kad kelis syk žuvus kovoje su bosu, jis koreguoja savo elgesį, kad pralaimėjimas nebūtų toks demoralizuojantis ir neišmuštų noro žaisti. Vėlgi, tie kurie mėgsta iššūkį gali būti tuo nepatenkinti, tačiau atminkite – sykį įveikę žaidimą atrakinsite aukščiausią jo sudėtingumo lygį ir ten su jumis jau niekas nesicackins.

Paskutinis dalykas, kurį noriu paminėti, nėra mechaninis atnaujinimas ir aš net nežinau, ar galiu apie tai rašyti, tačiau nesusilaikau. Žaidime yra misija, kurioje valdome kurčnebylį veikėją. Tiesiog, nesiliaukit žaidę, kol ją rasite, ji verta patyrimo.

Žaidimas išties skiria didžiulį dėmesį tikroms šeimos vertybėms. Pradedant įsiklausymu, tarpusavio pagarba ir baigiant nuolatine balanso paieška.

Kas dar blogai?

Manau, kad nuo šiol kiekvieną apžvalgą baigsiu šiuo klausimu. Taigi... Dar blogai yra tai, kad aš prižaidžiau papildomų valandų jau po to, kai žaidimas pats įvertino savęs įveikimą platinai tam, kad rasti prie ko kabinėtis. Šiokių tokių priekabių radau ir dalinuosi, grynai tam, kad jos būtų.

Dronų vaikymosi misijos užknisa. Tarsi gerai padarytos, tarsi pats skrydžio pojūtis ir valdymas solidžiai suveržtas, bet petimi kliudžius kokią sieną ar šviesoforą labai nesunku išsprūsti iš trasos ir staiga patirti, kad žaidime mechanikų yra per daug. Kol graibai mygtukus, mėgindamas grįžti pasijauti it Piteris Parkeris prabėgus vos parai nuo voro įkandimo. Taškais voratinkliais kaip papuola, prie visko limpi, bet suvaldyti situacijos tarsi negali.

Jei žaidimas nepatiks, užbėgu už akių ir parodau, kad į mėnulį jau skridau.

Dalį žaidėjų tikrai erzins faktas, kad žaidimas jų akimis yra „woke“. Aš asmeniškai pramiegojau tą momentą, kai bendražmogiškos vertybės visuomenėje įgavo paniekinamą konotaciją, bet Žmogus Voras visoje savo egzistencijoje buvo „woke“ ir nerti giliau į šią temą beprasmiška, nes... na – kanonas. Šis „trūkumas“ galėtų būti sugretintas ir su perdėtu dramatizmu, kuris visuomet pasirodo netikėtai ir šiek tiek griauna bendrą imersiją. Misijos su dalelių greitintuvu, kai kurių bosų kovų ar šalutinių istorijų atomazgos balansuoja ant absurdo ribos. Ne, rimtai, balansuoja gal per švelnus žodis. Visas žaidimas parašytas puikiai, o staiga bac ir patenki į akimirką, kurioje yra sulėtinto degimo benzinas. Jo reikia, nes žmogus voras turi ką pasakyti ir turi ką išjausti, o tam reikia laiko. Drama svarbiau nei bazinė logika? Šiame žaidime - taip. Bet viskam yra ribos. Čia pat derėtų pridurti, kad bendras žaidimo balansas (tiek siužeto, tiek mechanikų ar sudėtingumo) yra taikytas į jauną žmogų. Paauglį atvirą idėjoms, bet su gyvenimiška patirtimi niurkant pultelį ir kiekvienam, kuris žaisdamas tokiu jaučiasi. Emociškai ar fiziškai jaunesni ar vyresni žaidėjai turės su žaidimu daugiau iššūkių, bei daugiau iš jų kylančių klausimų.

Šalutinės misijos turi unikalias mechanikas, paprastas, bet įvairias.

Galiausiai, „Spider-Man 2“ turi keistų „clipping“ iššūkių, na, situacijų, kai kūnai eina kiaurai kitus kūnus, nors taip elgtis neturėtų. Gali tekti prakristi kiaurai miestą, kiaurai priešą ar liūdyti draugus, kurių kūnai vaikšto atskirai, o galvos atskirai. Pasitaiko retai. Per retai, kad jau būtų juokinga. Vienintelis dalykas kurio nėra būtent tiek, kiek jo reikia ir kada reikia.

Dar blogai, kad po tokių žaidimų nebežinau, ar noriu filmų.

Visumoj nė vienas žaidimo trūkumas bendram įspūdžiui ar bendrai nuomonei nekenkia, tad verdiktas, su kuriuo jus paliksiu, yra paprastas. Jei žaidėte ankstesnes dalis ir norite daugiau – griebkite. Jei ne, šis žaidimas gali būti puiki kelionės pradžia, jis pagarbus savo priešistorei. Kartais iš kūrėjo tik tiek ir reikalaujama, kad nesusimautų ir tiesiog pasiūlytų daugiau to paties. Šį kartą, būtent šis lūkestis išpildytas su kaupu. Daugiausiai kritikos žaidimui, mano akyse, sulauks laikas, kuris turi prabėgti iki naujos, šilkiniu voratinkliu apvytos, jo dalies.

Beje, siužetas save įrėmino erdvėj, bet ne laike.

„Spider-Man 2“ sukurtas „Insomniac Games“ studijos ir išleistas išskirtinai tik „PlayStation 5“ konsolei. Prekyboje žaidimas pasirodys spalio 20 dieną. Išankstinę kopiją apžvalgai suteikė žaidimo leidėjas.