„Krzyżacy - The Knights of the Cross“ apžvalga. Žalgirio mūšis be Vytauto manevro.

Kol Lietuva sustingusi laukė prezidento Biden‘o kalbos Vilniaus Universiteto kiemelyje, aš mintimis buvau 2008-uose metuose. Būtent tais metais prekyboje pasirodė „Robert Ludlum's The Bourne Conspiracy“ žaidimas, kurio vienas iš lygių buvo ir Vilniaus Universitetas. Nepriklausomos Lietuvos Vilniaus Universitetas išpaišytas tarybiniais simboliais ir besikaimynaujantis su degtinės fabriku VOTOLOM.

Pakeliui iš Lietuvos į Lenkiją, Zbyško patiria tradicinį „turi rūkyt?“ momentą.

VOTOLOM, kaip jau turbūt pastebėjote, yra „Molotov“, tik atvirkščiai. Tiek atvirkščiai, kiek ir atvirkščias buvo Lietuvos suvokimas tūlo vakariečio akyse. Tuo metu kai buvo kuriamas Borno žaidimas, tereikėjo pasinaudoti „Google“ kad suvokti kiek tolima, o gal net žeidžianti, buvo žaidimų kūrėjų vizija laisvajam Vilniui. Bet kūrėjai to nepadarė, o kam? Niekam nežinoma ir niekam neįdomi šalis, kaip pavaizduosi, taip ir susikramtys. Nuo tada prabėgo 15 metų, žaidimai per tą laiką tapo pagrindiniu globalios pramogų industrijos varikliu, tiek ekonomine, tiek ir kultūrine prasme. O apie Lietuvą, be pernai pasirodžiusio „Crown and Pawns“, žaidimų kaip neturėjome, taip ir neturime. Na, bet ne bėda. Ko nepasidarom patys, už mus padarys kinai. O didingasis ir pašlovintas, Žalgiri (nepainioti su krepšinio komanda). Šis žaidimas apie tave ir apie mus, ir apie bebrus.

Kiniški lenkai, lenkiški kinai

Žaidimas „Krzyżacy - The Knights of the Cross“, bent jau mano akyse, yra smarkiai susijęs su Lenkija ir beveik niekaip nesusijęs su Lietuva, nors iš romanso, kurio atomazga vyksta mūšyje prie Tanenbergo, tikėtumeisi ko kito. Greičiausiai taip nutiko todėl, kad žaidimo siužetas paremtas istoriniais Henryk‘o Sienkiewicz‘iaus romanais, už kuriuos autorius gavo Nobelio premiją ir didžiausias kūrėjų dėmesys buvo būtent romantiškai jo natūrai.

Lai viešpats laimina ir parodo tau kelią į dangų. Pamaniau, kad čia joks tekstas neperspjaus pažodinio vertimo. Fone taip pat matome Vilniaus TV bokštą.

Žaidimą sukūrė mūsų kraštuose nežinoma „Olive Panda“ studija iš Kinijos. Kaip taip nutiko? Sunku pasakyt. Galimai toje studijoje yra Europos istorijos fanų ir padaryti žaidimą apie Žalgirio mūšį buvo sena jų svajonė. Bet greičiau jau, mes kalbame apie visą seriją išskaičiuotų žingsnių. Pats žaidimas nėra labai originalus, jo vizualus dizainas akivaizdžiai įkvėptas klasikinio „Final Fantasy“, o pačios žaidimo mechanikos daug sykių matytos — kruopštus rytietiškų RPG dogmų bei kortų žaidimo mišinys. Dabar tokie keisti „miksai“ yra gan madingi, tad prie jo pridedame Nobelio premijos laureato knygos licenciją, ir rinkodaros prasme turime viską, kad patrauktume fondų ir investuotojų dėmesį. Lenkai, beje, šį įgūdį įvaldė jau senai ir tokie sprendimai sugrojo nemažą vaidmenį jų industrijos naratyve, ypač siekiant, kad šalis būtų žinoma ne tik dėl „The Witcher“ serijos. Finale gauname žaidimą, kuris turi šansų tiek rytuose, tiek vakaruose. Kūrėjai, tam, beje, ruošėsi ir prie originalios žaidimo grafikos prideda ir europinį veikėjų paką, kurio dėka visi žaidimo herojai staiga surimtėja, sunuobodėja ir... apsirengia padorų kiekį rūbų.

Zbyško gan greit suprato, kad terminatoriai yra efektyviausia priemonė prieš šarvuotą priešą.

Ir nors žaidimą įsirašinėjau ketindamas sutaršyti jį į skutus, jį pažaidęs nesu tikras, ar noriu tą daryti. Kažkuria prasme „Olive Panda“ demonstruoja kopijavimo, ar gal derėtų sakyti, įkvėpimo paieškų metodą, iš kurio visi turime ko pasimokyti. Nepaisant to, kad „Krzyżacy - The Knights of the Cross“ skolinasi idėjas visame kame, pradedant verslumo idėjomis, baigiant meniniu stiliumi ar mechanikomis – galutinis rezultatas, nors ir neišbaigtas yra savotiškai originalus.

Zbyško ir jo moterys.

Zbyško ir jo moterys

Žaidimo siužetas sukasi apie jaunąjį Zbyško ir jo nuotykių ištroškusią širdį, kurios mainais trokšta puikioji Danusia (ir kitos žaidimo veikėjos). „Olive Panda“ rado būdą sugretinti knygos istoriją su azijietiškiems RPG būdingu polinkiu įvykius atskleisti per herojaus meilės nuotykius. Aš kryžiuočius skaičiau dar būdamas paauglys, tad knygos turinio deramai nepamenu, bet viso žaidimo eigoje, ypač sekant siužetinę jo liniją, buvo ne vienas momentas sukeliantis stiprų déjà vu.

Maloni detalė, visi veikėjai turi istorinius aprašus.

Vis tik... Žaidimas vaidmenimis nebūtų žaidimas vaidmenimis be gausybės šalutinių misijų, kurių metu kūrėjai suteikia sau visišką laisvę. Šiaip, būtų akiplėšiška žaidimą vadinti istoriniu, ir ne tik dėl to, kad Lietuva jame minima tik mokomųjų misijų metu, bet ir dėl daugybės kitų dalykų, tokių kaip – magija ar palmėmis nusėtas Baltijos paplūdimys. Vilniaus televizijos bokštas, beje, žaidime atrodo įtikinamai, jei priimsime faktą, kad į jį įsiveržti mėgino ir kryžiaus ordinas.

Europiniai.

Kol pagrindinės, siužetą atskleidžiančios misijos yra artimos knygai ir dedikuotos Žalgirio mūšio priešistorei, šalutinės misijos labiau sukasi apie Zbyško, jo sutinkamus pakeleivius, bei atsitiktinius susidūrimus, kurie parašyti gan paviršutiniškai. Nepaisant to, prasmės tas misijas įveikti yra – visų pirma, jos generuoja resursus (kortas ir pinigus), o antra, dalis jų turi puikią tęstinumo struktūrą. Šalutinių misijų metu žaidėjo atlikti pasirinkimai gali turėti prasmingų pasekmių žaidimo eigoje. Bet kuriuo atveju, siužeto ir naratyvo prasme, kaip improvizacija ar kaip parodija, istorija susivalgo gan skaniai.

Šiame paveikslėlyje per daug niuansų, kad tiesiog taip paprastai juos išpakuočiau :D.

Žaismo mechanikų šimtalapis

Kuo žaidimas nustebino, tai savo sluoksniuotumu. „Krzyżacy - The Knights of the Cross“ galima įveikti keliais sudėtingumo lygiais. Pasirinkę normalų, daugumos žaidimo mechanikų, ko gero, nė nepastebėsite. Normalus sudėtingumo lygis kažkokį iššūkį generuos tik visiškiems žanro naujokams, šia prasme ir mokomosios misijos bus gan pakankamos. Pasirenki personažus į komandą, suformuoji kortų kaladę ir vėliau į ją vis įdedi naujai įgytų stipresnių kortų, bei pašalini silpnesnes, kad didinti norimos kortos ištraukimo šansą. Taip ir vyksta mūšiai žaidime – kiekvieno ėjimo metu, traukiate kelias kortas, bei išnaudojate jas mainais į energiją, kuri atsistato kiekvieno naujo ėjimo metu. Lengva. Todėl gilintis į papildomas veikėjų savybes, kombinacijas, talentų medžius, veikėjų klasės keitimo galimybes, bei reliktų ir kortų harmonizavimą nėra jokios prasmės.

Dar viena maloni detalė – galimybė susikurti ir užvardinti daugiau nei vieną kaladę.

Jei žaidimą būčiau įveikęs vos vieną kartą, dėl neišbaigtos vartotojo sąsajos tų dalykų ir pats būčiau nepastebėjęs. Vis tik, pakėlus sudėtingumo lygį iššūkis auga neproporcingai ir verčia žaidėją ieškoti išeičių. Būtent tada supranti, kad verta lankytis stovykloje, investuoti į kortų kaladėje mažinimą, bei galvoje konceptualizuoti strategijas, kurios savyje apjungtų ne tik pasirinktas kortas ar veikėjo archetipą (magas ar karys), bet ir išnaudotų talentų medžius, bei pakeleivių kombinacijas. Tiesą sakant, ir pakeleivių jau vien iš aprašymo ar paveikslėlio nesirinksi, nes jų savybės turės būti sinchronizuotos su tuo, ką įsidėjai į savo kortų kaladę. Žodžiu, pasirodė smagu, privertė įveikti žaidimą dar kartą. Antro įveikimo metu nustebino faktas, kad šalutinių misijų žaidime yra daugiau nei atrodė, ir nepaisant pirmo įspūdžio, žaidimo visiškai lėkštu nepavadinsi. Jis visai peržaidžiamas, mechanikos savyje suderina kelis žanrus, o aukštesniame sudėtingumo lygyje jis tapo visai miela pramoga pietų pertraukoms, kai žaidimą labiau žaidi jau kaip galvosūkį.

Jogaila žino ką daryti.

Kas dar blogai?

Kam neturiu komplimentų, tai žaidimo grafikai. Kūrėjai pasirinko klasikinį „pixel art“ stilių, bet mano akimis jis pernelyg klasikinis, atrodo techniškai pasenęs ir vargina. Turint galvoje kūrėjų ambiciją ant Nobelio laureato knygų į rojų „nujoti“, norėtųsi vos modernesnės ir švaresnės grafikos, net jei ir būtų nuspręsta likti prie pasirinkto meninio stiliaus. Teisybės dėlei čia pat turiu pridurti, kad žaidime matomi veikėjai yra išpiešti pagal geriausias anime tradicijas – infantilūs ir perdėm seksualizuoti. Vertinant bendrą paveikslą kaip parodiją (ar improvizaciją), toks stilius čia visai „limpa“, bet jei vaidilutės ir karalienės nekaltai demonstruojančios savo apatinius jus užgauna, kūrėjai žaidime paliko ir europietišką herojų paką. Jį gausite nemokamai, kartu su žaidimu, bet čia turiu pabrėžti, kad kūrėjų vaizduotėje europietiškas stilius yra tiesiog nuobodus.

Žaidimas prasideda visai istoriškai, bet vėliau kūrėjai nusprendžia, kad ne dėl vaizdo intarpų čia susirinkom.

Žaidime taip pat gausu nebaigtų darbų, tai šen tai ten pamesti misijų aprašymai, neaprašyti ir kai kurie mygtukai, galima rasti ir įvairiausių elementų, kurie buvo įdėti laikinai, o galiausiai pamiršti ir liko amžiams. Visumoje, niekas iš šių dalykų žaismo negriauna, bet tik sutvirtina bendrą įspūdį, kad kūrėjai stokojo arba laiko, arba pagarbos žaidėjui, kurį siekė suvilioti pirkdami knygų licenciją.

Jungingenas, be visų savo nuodėmių, dar buvo ir didelis „World of Warcraft“ gerbėjas. Toks Fel Arthas gavosi.

Šiaip, kryžiuočiams visai neblogai sekasi, jei sėkmę vertintume žaidėjų atsiliepimais parduotuvėje. „Krzyżacy - The Knights of the Cross“ turi jų daugiau, nei tarkim mūsų „Crowns and Pawns“, nors ir nėra toks kokybiškas. Šiuo nesakau, kad turėtume sekti kinų pavyzdžiu, bet norom nenorom vis tiek susimąstau... Jei niekam nežinoma, indie studija iš Kinijos nusprendžia cementuoti savo kelią į sėkmę eksploatuodama mūsų kraštų kultūrą ir istoriją, kodėl to mes patys nesiryžtame to daryti dažniau?

Kas nustebino, tai beveik Vonegutiška kūrėjų obsesija dėl bebriukų.