Cities Skylines 2 apžvalga: šimtas mero kadencijų

Nors nesu didžiausias miestų statymo ar vadybos žaidimų gerbėjas – „Cities Skylines 2“ laukiau su gan dideliu nekantrumu. Visų pirma dėl to, kad netekome legendinės „Sim City“ žaidimo serijos, kuri savo metu pildė šią nišą ne tik didingu savęs egzistavimu, bet ir inspiracijomis rastis daugybei klonų. 2015-ais metais „Sim City“ nebeliko kaip vystomos serijos, o panašaus žanro žaidimai rėmino save istoriniuose naratyvuose ar fantastiniuose scenarijuose. Visi, išskyrus „Cities Skylines“ kurio pirmąją dalį praleidau nes tebežaidžiau „Sim City“.

Gėdingoji sysalų dėmė – trumparegiško planavimo pasekmė. Žaidimo pradžioje ignoravau vandenyno srovių kryptis.
Taip ir plūduriavo ši gėda metų metus.

Būtent dėl to ir laukiau „Cities Skylines 2“ kaip savotiškos naujos pradžios. Manau, tas laukimas pasiteisino ir ko gero atsipirko. Aš čia užbėgu sau už akių su teiginiu, kad antroji žaidimo dalis turi daug šansų patikti tiems, kas nežaidė pirmosios. Kodėl? Na, nes per aštuonis savo gyvavimo metus originalus žaidimas išaugo ir išsiplėtė ne tik vartotojų sukurtu turiniu, bet ir visa gausa mokamų išplėtimų. Išplėtimų būta tiek, kad jei dabar juos visus norėtumėt įsigyti iš karto, tektų pakloti beveik 400 EUR. Be abejo, už šią sumą gaunate daug galimybių ir dar daugiau turinio, ko antroji dalis savo starto dieną pasiūlyti tikrai negalėtų. Kaip ten bebūtų, serijos fanai tuos išplėtimus jau susipirkę, žaidimui ko gero turėjo gerokai aukštesnius lūkesčius, nei tai, ką gavo. Tačiau tiems, kas pirmosios dalies nėra žaidę, „Cities Skylines“ žada daug gražaus laiko ir edukacinių patirčių. Tiek žaidžiant, tiek tiesiog medituojant.

Kaip žaidžiasi?

Jei esate serijos ar žanro naujokai, „Cities Skylines 2“ turi absoliučiai visus šansus jums patikti, bei užkariauti dešimtis valandų jūsų laiko nepriklausomai nuo to, ar mėgstate žaidimus, bei kiek juose turite patirties. Vienintelė savybė, kurios iš žaidėjo reikalauja žaidimas – noras vadovauti miesto plėtrai ir turėti to miesto viziją.

Brangioji Felicija, ateis rytas ir pastatysime Jums tuos namus. Meras

Tiek vizualiai, tiek kertiniais elementais žaidimas labai primena visiems žinomą „SimCity“, bet jis nėra toks reiklus. Nei žaidimas, nei jūsų miesto gyventojai nenori tapti galvosūkiu, o greičiau siekia būti tam tikra edukacine patirtimi. Aišku, tai galima būtų apibūdinti ir paprastu išsireiškimu, kad žaidimas tiesiog yra lengvas, bet tai nebūtų visiška tiesa. „Cities Skylines 2“ yra tiek lengvas ar tiek sudėtingas, kiek jūs to pageidaujate.

Žalgirio gatvės biurų makleriai buvo pasmerkti amžinai už lango matyti diedą, primenantį, kad kamuolys – apvalus.

Žaidimo principas paprastas – paimti plyną lauką ir nutiesti jame gatves. Visos gatvės ir visi keliai žaidime, išskyrus greitkelius, jau turi vandentiekio ir elektros linijas, taigi kur nutiesite kelią, ten bus ir vanduo, nuotekų komunikacija, bei elektra. Beveik visi keliai turi šaligatvius, tad abipus jų atsiranda pilkai pažymėtos zonos, kurias galite žymėti savo nuožiūra. Žalios zonos – gyvenamieji pastatai, mėlynos – komercinės paskirties objektai, geltonos – industrija, gamyba, sandėliavimas. Iš jūsų tikimąsi tik planavimo, visi pastatai numatytose zonose išaugs patys. Žalios ir mėlynos zonos eina ranka rankon, kaip žmonių namai ir jų darbovietės bei paslaugų sektorius. Geltonos zonos braižomos kiek nuošaliau, pramonei numatytose zonose – taip daroma dėl jų keliamos taršos (triukšmo, dirvožemio, gruntinio vandens ar oro). Na, viskas kaip gyvenime.

Viską niokojantis viesulas ne tik netapo čirper pažiba, bet ir niekaip nesujaukė AE darbo, ar kosminės stoties skrydžių plano.

Jei pageidaujate, tai gali būti visas žaidimo procesas, kurį praturtinsite rūpesčiu miestiečių poreikiais – pastatysite ligoninių, mokyklų, policijos nuovadą, gal net paleisite autobusą. Faktas – jūsų miestas gali augti ir generuoti mokesčių pajamas ir be to. Iš pradžių mane tai stebino, tačiau pirmi keli mano miestai vis tiek bankrutavo. Tai lėmė ne žaidimo sudėtingumas ar miestiečių reiklumas, bet mano asmeninė ambicija užtikrinti, kad ligoninė, ugniagesių postas ir universitetas būtų kiekvieno gyvenamojo namo kieme. Na, gal kiek perdedu, bet, kad buvau apsėstas viešųjų paslaugų teikimu – tai faktas. Iš tiesų, žaidime nepasiteisina nė vienas kraštutinumas, bet balanso ribos jame labai plačios. Didžiausią džiaugsmą žaisti atradau būtent tada, kai po kelių bandymų atkurti Kauno miestą gimė kita idėja, kita vizija ir kitas tikslas. Užsimaniau pastatyti miestą, kuris yra maksimaliai nepriklausomas. Miestą, kuris pats pasigamina elektrą iš anglies kurią išsikasa, pats užsiaugina savo maistą, turi stiprią natūralius išteklius išnaudojančią pramonę, susitvarko su vandens gavyba, bei nuotėkų šalinimu, bet tuo pat metu nėra pernelyg taršus, nuolatos auga ir bent teoriškai teikia visas įmanomas paslaugas. Tokio miesto dizainą ir plėtrą, be abejo, lėmė jau ne mano fantazija, o natūralių išteklių klodai, apie kuriuos ir steigėsi rajonai ir į kurios tiesėsi greitkeliai. Žaidimas tapo įdomus, o iššūkis aiškus – aprūpinti visą taip atsiradusią infrastruktūrą visomis viešomis paslaugomis pradedant vandeniu ir išsilavinimu, baigiant parkais ar savaitgalio kruizas ir skrydžiais į kosmosą. Iššūkis nebuvo ypač sudėtingas, o kaip meditacija – žaidimas buvo net per daug malonus.

Jausmai, kurie aplanko žaidžiant

Progresija taip pat gan nuosaiki. Pradžioje galėsite tiesti tik paprastas gatves ir statyti minimalius poreikius tenkinančius infrastruktūros objektus. Miestui augant, kaupsite patirties taškus ir patys spręsite kaip juos išleisti. Pasirinkimas platus, nuo ankstyvų investicijų į gamtosaugą iki kosminės programos. Kiekvienas išleistas patirties taškas atkeliauja su būtinąją infrastruktūra, pastatais ir jų patobulinimais. Sistema išmastyta tikrai gerai, žaidžiant pirmą kartą ji ne tik padeda geriau įsigilinti į bazinius dalykus, bet ir neperkrauna žaidėjo galimybėmis. Jau patyrę žaidėjai diskomforto irgi nepajus, nes tiesiog žinos ko jiems reikia, daug tiksliau planuos gyvenamąsias zonas ir atitinkamai daug sparčiau kaups taškus naujų savybių atrakinimui.

Miesto gyventojų atsparumą gamtos stichijoms užtikrina persodrintas priedangų tinklas.

Žaidime, sakyčiau, tėra vienas aspektas, kuris šiaip jau lengvą žaidimą paverčia vidutiniškai ar net labai sunkiu. Tai – ryšys su paprastu žmogumi. „Cities Skylines 2“ turi visą pluoštą informacinių langų, kuriuose spalvomis sužymėti visi miesto privalumai, trūkumai ir iššūkiai. Bet kam rūpi pamatuota statistika, kai ekrano kampe turi čirperį – žaidimo atitikmenį socialiniam tinklui „Twitter“. Būtent Čirperis labiausiai nervus ir čirpina. Atrodytų, pastatei ligoninių, praplatinai kelius ir visi turėtų būti laimingi, bet kažkas vis skundžiasi prasta #SveikatosApsauga ir renka tūkstančius patiktukų. Būna nesusilaikai, paspaudi ant čirpinusiojo vardo, pažiūri kur žmogus gyvena, kur dirba, įsitikini, kad klinika yra pakeliui į darbą ir ne juokais supyksti. Visiškai užsimiršti, kad grubiai pažeidi žmogaus teisę į privatumą, pradedi domėtis kur mokosi jo vaikai, dirba kiti šeimos nariai ir visus susijusius pastatus nugriauni už šmeižtą. Juokauju, žinoma, aš žaidimuose esu prieraišus ir įsijaučiantis, tad įmuosi spręsti virtualių miestiečių problemas, kas finale ir nulemia tuos daugkartinius bankrotus. Faktas tas, kad kiekvienas jūsų miesto gyventojas yra žaidime, jis nėra menamas, o išties egzistuoja kaip paprastutis žmogaus modelis, su savo namais, darbu, poreikiais, svajonėmis ir socialinio tinklo paskyra.

Tiek rajonas, tiek gatvė, tiek bet kuri įmonė ar bet kuris individualus miesto gyventojas gali būti pervadintas ir pavadintas kaip jums patinka.

Kiekvieną atskirą žaidėją (o taip pat senesnį kompiuterį) šis faktas paveiks skirtingai, bet man asmeniškai tai padėjo įsijausti. Miestui reik platesnės gatvės, nes jis tūno kamščiuose ir trokšta nuo smogo? Žaisdamas „SimCity“ tiesiog nugriaučiau eilę namų ir praplatinčiau gatvę, o čia būtinai turiu dar patikrinti, kas tuose namuose gyvena, kaip senai, galbūt priartinti kamerą ir pažiūrėti, kokį gerbūvį jie susikūrę ir ar man patrauklus to namo kiemas. Šios savybės turi išties keistą poveikį žaidimo pradžioje, kol gyventojų mažai ir norisi juos visus stebėti, bei jais rūpintis. Vėliau, miestui augant, jutau kaip iš rūpestingo ir gyvo mero virtau šaltu ir nuolat augančiu miestu. Žmonių norai ir čirpesiai rūpėjo vis mažiau, o aš susitelkiau į ateities viziją. Vėlgi, tai lėmė ne tik asmeninė ambicija, bet ir lėtai atšliaužęs suvokimas, kad viskas, ką aš darau – paprastam žmogui nė motais.

Maniau niekas nenorės gyventi prie raketų starto aikštelės. Klydau. Namai dygo it grybai po lietaus.

Mano galva, tai yra šauniausia, paradoksaliausia ir žaviausia „Cities Skylines 2“ savybė. Jei jūsų mieste yra problemų, nedarykite dėl jų nieko ir tiesiog statykite naujus rajonus, tieskite naujas gatves ir projektuokite naujus stadionus. Žmonės savo problemas kažkaip išspręs savaime. Ne - kamščių nesumažės, sveikata nepagerės ir pikti čirpesiai niekur neišgaruos, bet kartą šaknis įleidęs miestietis tiesiog su viskuo susitaikys. Ir mokės mokesčius. Nes surenkami mokesčiai realiai yra vienintelis jūsų darbo įvertinimas ir vienintelis atgalinis gyventojų ryšys, kuris jums rūpi. Visa kita kol kas tėra statistika ir svetimas skausmas.

Jei esate serijos fanai...

Jei esate serijos fanai, greičiausiai „Cities Skylines 2“ bent jau kurį laiką atrodys ribotas. Viena vertus, jame yra jungtys viskam, apie ką gali svajoti miesto meras, ar vyriausiasis architektas, antra vertus, dažnu atveju dvejočiau, ar tam tikrą žaidimo funkcionalumą turėčiau vadinti žaidimo elementu, ar ateities jungtimi jam. Na, pavyzdžiui. Gamyba ir prekyba. Žaidime yra viskas, ko reikia, kad pasinerti į šią temą ir siekti balansuoti miesto biudžetą eksploatuojant gamtinius išteklius, juos išgaunant ir įsukant gamybos grandinę.

Pagrindinių mano miesto raidos kriterijų lentelė.

Ir tai tenkina, kol šie veiksmai tėra miesto vizijos dalis, tačiau norint į temą pasinerti giliau ir galbūt įsikišti į vadybą ar eksporto niuansus, teks konstatuoti, kad nerti kaip ir nėra kur. Tas pats liečia viešąjį transportą ar detalų miesto planavimą. Žaidime yra visi būtinieji elementai, tačiau įprasto gylio (kurį užtikrino senai versijai sukurtas papildomas turinys ir modifikacijos) čia nėra. Kažkuria prasme, serijos fanams antroji dalis paliks tuščio, naujo, balto lapo įspūdį ir kurį laiką žaisdami, ko gero, ilgėsitės ar norėsite grįžti prie senojo žaidimo.

Kas dar blogai?

Tai, kad kūrėjai pasirinko būtent tokį sudėtingumo ir iššūkių balansą yra ir gera žinia, ir bloga tuo pat metu. Paprastai iš miestų vadybos žaidimų tikiesi tam tikro iššūkio ir nuolatinio sukimosi rate, balansuojant ir derinant tuziną įvairiausių iššūkių ir poreikių. Tame slypi azartas ir tai buvo pagrindinis apdovanojimo jausmo variklis. Akimirką, kai viskas mieste gerai, kamščių nėra, duobės sulopytos ir vamzdžiai nesikemša trumpam, būdavo, atsiloši kėdėje, patapšnoji sau per petį ir grįžti prie darbo, nes atvyko šimtas naujakurių ir tapo tuo šiaudu, kuris sulaužė eilinę kupranugario kuprą.

Prieš spręsdamas Peterio finansinės naštos problemą, patikrinau jo išsilavinimą. Su tokiu, Petrai, tavo vieta daugiabutyje!

„Cities Skylines 2“ pakaks minimalaus jūsų dėmesio, kad viskas veiktų, nė nepaisant plika akimi matomų kilometrinių kamščių, miesto gyvenimas nestos ir gilesnių pasekmių tai neturės. Net jei pastebite, kad jūsų svajonių mieste viskas gerai, bet tuoj baigsis pinigai, žaidimas pasiūlys plačių galimybių skolintis. Aš to vengiau ir rinkausi pasyvų laukimą. Tiesiog sukuri pluoštą naujų zonų gyventojams ir verslui, pagreitini laiko tėkmę ir išeini kavos su tiktokais. Po valandėlės kitos žiū, ogi miestas vėl dirba pelningai. Tiesą sakant, ši žaidimo savybė įprasmina vieną jo trūkumų – paros laiko kaitą. Tai, kad žaidime dinamiškai kinta paros laikas – gražu. Tačiau tai apsunkina darbą – nakties metu nesmagu tiesti kelius, dar nesmagiau planuoti oro uostus ar greitkelių sankryžas. Tačiau tai puikus metas palikti savo miestą savieigai, ypač jei jis dirba nuostolingai. Kol netiesiate naujų kelių ir nestatote naujų ligoninių, jūsų miesto veiklos kaštai neauga, o štai mokesčių mokėtojų kiekis auga nuolat.

Ypač kai gyveni mieste persodrintame mokyklomis, kolegijomis ir universitetais.

Įdomus faktas – vos pasirodžius žaidimui internetą užplūdo pikti komentarai dėl žaidimo kaprizų ir apkrovų kompiuteriui. Pergyvenau dėl to, nes visų pirma „Cities Skylines 2“ techninių inžinierių sąstate minimi ir labai patyrę kūrėjai iš Lietuvos, nesinorėtų ant jų burnoti. Taip pat mano kompiuteris yra visiškai vidutinių pajėgumų ir dar penkių metų amžiaus, bet nepaisant to, su žaidimu tvarkėsi gerai. Taip, žaidžiant vis neapleido nuojauta, kad norėčiau atsinaujinti dėl kokybiškesnio vaizdo, kartais miestą nusėdavo pluoštas neaiškių artefaktų, o apšvietimas kvailiojo kone reguliariai. Vis nepasakyčiau, kad turiu didelių priekaištų, ypač vertinant tai, kad be problemų galiu miestą stebėti tiek iš gatvės it eilinis praeivis, tiek iš stratosferos aukštumų, tiek ir iš kiekvienos norimos padėties tarp šių dviejų. Galbūt, žaidimas turi daugiau iššūkių ant galingesnių kompiuterių, kur pagal nutylėjimą aktyvuojamos daugiau resursų reikalaujančios kosmetinės žaidimo savybės.

Pasyviai edukacinis

„Cities Skylines 2“ – dailus, įtraukiantis ir kiek meditacinis miesto statybos ir vadybos simuliatorius. Žemas sudėtingumo lygio slenkstis lemia tai, kad žaidime bus lygiai tiek iššūkio kiek jo norėsite, ir lygiai tiek problemų kiek norėsis jų spręsti. Baziniai planavimo įrankiai lengvai suprantami ir įvaldomi, o kūrybingesnėms sieloms siūlomi ir gudresni, tame tarpe ir teraformavimo įrankiai, įgalinsiantys susipilti ir piliakalnį, jei jo norisi.

Kapinėse įsikūrusių miestiečių nebejaudina nei vandenvalos įrenginiai, nei 5G antenos. Harmonija.

Kažkuria prasme, atsižvelgiant į tai, kad visos miesto komunikacijos atkeliauja su gatvėmis, tai jį gatvių simuliatoriumi ir norisi vadinti. Edukacine prasme tai puikus žaidimas bet kuriam miestiečiui, nes atskleidžia gan daug priežastinio ryšių tarp miestų infrastruktūros, toliaregiško planavimo ir gerbūvio. Nors žaidime esančios energetikos, tiekimo, prekybos, viešųjų paslaugų bei kitos sistemos yra paviršutinės, jos nekomplikuoja žaidimo per prievolę į jas gilintis, bet nedraudžia jų stebėti, bei darytis išvadas. Esu tikras, dauguma tų sistemų bus išnaudotos ateityje, kai žaidimas sulauks pirmųjų išplėtimų. Manau, su jais atkeliaus ne tik naujos galimybės, bet ir nauji miesto gyventojų poreikiai. Bet kuriuo atveju, tokios banalios idėjos kaip prekybinis rojus, industrinis pragaras ar 100% žalias ir tvarus miestas, žaidime gali būti įgyvendintos jau šiandien. Smagiausia, kad tai galite daryti viso miesto lygiu, arba, jei norite, suskirstyti miestą rajonais ir kiekvienam jų taikyti atskirą mokestinę ar ekologijos politiką. Tai – puiki savybė, leidžianti eksperimentuoti su miestų koncepcijomis ar geriau pažinti žaidimo, o kartu ir savo gyvenamosios vietos ekonomines, ekologines ir infrastruktūrines sistemas. Arba įvertinti realų slėptuvių skaičių, kokio reikia, kad katastrofos atveju jose užtektų vietos visiems gyventojams. Žaidime tos slėptuvės saugo nuo cunamių, gaisrų ir kitų gamtos kataklizmų, o apie ką galvosite jas statydami jau jūsų reikalas.

Kartais užsižaidi valandą ar kelias ir nė nepajauti ar auga miestas. Tuomet visada sveika pakilti į kelių kilometrų aukšti ir savo triūsą įvertinti iš dievo perspektyvos.

Cities Skylines 2 sukūrė „Colossal Order“. Žaidimas išleistas asmeniniam kompiuteriui 2023 metų, spalio 24 dieną. PlayStation 5 ir Xbox Series X/S žaidimo versijų startas numatytas antrą 2024 metų ketvirtį. Žaidimo kodą apžvalgai suteikė leidėjas „Paradox Interactive“.