„Assassin‘s Creed Mirage“ apžvalga: Ambicijos palaidotos Bagdade

Savo 15 metų jubiliejų, garsi žaidimų serija „Assassin‘s Creed“ nutarė švęsti Bagdade. Kažkuria prasme tai simboliška – serija gimė vidurio rytuose, šventojoje žemėje, per 15 metų apkeliavo pasaulį ir štai grįžta atgal, į vidurio rytus, į 9-ojo amžiaus Bagdado kalifatą. Tiesa, skirtingai nei turistai, žaidimo serija savo kelionę traktuoja labiau kaip piligrimystę. Po 15 metų blaškymosi ir išdykavimo su žanrais bei apimtimis, Miražas atsisako visų turtų ir grįžta prie savęs ištakų – sėlinimo. Jei šią seriją atradote 2018 metais ar vėliau, ko gero būsite nemaloniai nustebinti.

Milžiniški, ryškūs pasauliai tebuvo sapnas

Nors serija jau švenčia 15-uosius gyvavimo metus, ji nuolat evoliucionavo. Sukurta kaip nuotykių ir sėlinimo žaidimas, kurio veiksmas paprastai būdavo įrėminamas viename mieste, ji nuolat kito, kol 2017-aisiais patyrė milžinišką lūžį. Nuotykių elementas buvo išplėstas iki visaverčio žaidimo vaidmenimis, kovos mechanikos buvo keičiamos ir pritaikomos atviram konfliktui, o žaidimų plotai išsiplėtė tiek, kad apimdavo ištisus to laikmečio žmogui suvokiamus pasaulius. „Assassin‘s Creed Mirage“ atsikrato viso to ir grįžta prie ištakų. Kovos mechanikos keliauja tiesiai į šiukšlyną, žaidimo vaidmenimis elementai tapo rudimentu, pasaulis apsiriboja vienu miestu su priemiesčiais, o sėlinimas... Sėlinimas toks pat lūžęs kokį jį mename iš anuomet, bet tai nereiškia – nesmagus.

Savęs ieškojimas, ar tradicinių vertybių grąžinimas - patys iš savęs nėra blogi užsiėmimai. Priešingai, net ir aršiausių serijos fanų tarpe yra žmonių, kurie su nostalgija prisimena laikus, kai žaidimo įveikimui pakakdavo gerų 20 valandų. Kokybiškų žaidimų vis daugiau, o kai jie tokie dideli ir įtraukiantis, kad kiekvienam jų reikia pasiimti atostogų, žmogus nori nenori imi ilgėtis kažko paprastesnio. Vis tik, šioje vietoje „Ubisoft“ šiek tiek susimauna ir tose vietose, kur atrodė lygių jai nebėra. Kalbu apie bendrą žaidimo prezentaciją, tas pirmąsias 3-5 žaidimo valandas, kurios paprastai primindavo filmą, deramai pristatydavo pasaulį, veikėjus ir sukurdavo stiprų nuotykio kurį norisi patirti įspūdį. „Assassin‘s Creed Mirage“ to neturi. Žaidimas prasideda gan vangiai ir stebina tuo, kad jame kliūna viskas. Vizualiai, jis atrodo it būtų ankstesnės kartos žaidimas, nuobodus, blyškus, net ir veikėjų prasme – vos keli jų įdomesni, kai dauguma jų, net ir siužetiškai svarbių, atrodo kaip paaukštinimą gavę NPC (kompiuterio valdomi veikėjai, pilkoji miestų masė). Kažkiek koją čia galimai pakiša balso aktorių komandą. Ji kažkaip nesiklijuoja, tiek „vaidybos“ prasme, tiek tuo kaip balsams parinkti veikėjai. Greičiausiai čia net ne aktorių, o režisūros, garso montažo ir tam skirto biudžeto bėda, bet bendras įspūdis, blyškus it Bagdadą supantys smėlynai.

Smėlis iš Egipto, mįslės iš Paryžiaus, kovų menai iš Izraelio

Vertinant bendrą žaidimo vaizdą, galima tiesiog besti pirštų į atskirus jo elementus identifikuojant iš kur atkeliavo vienas ar kitas dalykas. Kalbant apie grafiką, natūralu, kad ji labiausiai primena būtent 2017 pasirodžiusį „Odyssey“. Dykumoje stūksantis Bagdadas nėra niekas daugiau nei dviguba siena apjuostas trobų ir pašiūrių kratinys. Viena kita mečetė ar kalifų rūmai, be abejo spalvingesni ir ištaigingesni, tačiau net ir ten vyrauja monotonija. Ją galima paaiškinti – serijos kūrėjai garsėja dėmesiu detalėms ir jei kažkas pastatė ištisą geltonų plytų Kalifatą, tai bus tai ką mes matysime istoriniame žaidime. Teisybės dėlei čia pat pridursiu, kad panašų įspūdį sukelia ir kelionės į artimųjų rytų pusę realiame gyvenime. Tik realybėje akis ilgainiui įpranta ir išmoksta įžvelgti unikalų regiono grožį, tiek architektūrinį, tiek pačios gamtos. Ar taip nutinka ir žaidime? Būčiau linkęs teigti, kad taip. Miražas tikrai stokoja detalių ir kasdienės rutinos gausos kokią matėme paskutiniuose trijuose žaidimuose, tačiau visumoje didelio ir gyvo miesto iliuzija yra tvari.

Pati žaidimo eiga labiau primena nuotykius Paryžiuje, kokius patyrėme žaisdami „Assassin‘s Creed Unity“. Jau pačioje pradžioje suformuojamas tikslas, tačiau jo siekimo detalės teikiamos skūpai. Turime patys susirankioti informaciją apie misijas, bei galimus jų įveikimo būdus, kurių čia yra daugiau nei vienas, bet paprastai mažiau nei trys. Visa tai įvyniota į serijai būdinga pseudo-detektyvo atmosferą, bet taip irgi, ne iki galo nuoširdžiai. Kaip ten bebūtų, naujas-senas žaidimo eigos pateikimas yra smagus. Turime miestą, mieste klaną, visas klanas turi mirti, tad mes klajojame po miestą, o radę klano pėdsakų atliekame tyrimą ir likvidaciją. Tokiu būdu Bagdadas tampa erdve kur galime beprasmiškai blaškytis, vėpsoti į pastatus, rankioti istorinius faktus bei pažindintis su vidurio rytų kultūra. Pačios žaidimo misijos atsiskleidžia labiau saugomose erdvėse, ten pat išslapstyta ir didžioji dalis žaidime esančių turtų. Nelabai originalu, bet kaip žaidėjas turiu pripažinti – patogu.

Ir ne tik patogu, bet ir prasminga. Jei miestai būtų tiek perpinti ir perkrauti priešais ir patruliais kaip buvome pratę, žaidimas taptų tikra pekla. Pasakysiu tik tiek, nepaisant to, kad Miraže rasite atrakinamų ginklų ir šarvų, kovos sistemos jame praktiškai nebėra. Visa kova yra apibrėžiama dviem mygtukais, kurių vienas atakuoja, o kitas blokuoja. Jokių kombinacijų, jokių įtemptų dvikovų. Viskas buka, paprasta ir nelabai gražu. Visai kaip gyvenime. Tai, be abejo, reiškia, kad atvirame konflikte užsirovę ant 5 ir daugiau priešo karių, neišvengiamai mirsite. Arba pabėgsite. Viena iš dviejų. Taip kaip tai buvo pačiame pirmame žaidime.

Vagis be visrakčio

Pagrindinis žaidimo veikėjas Basimas Ibn Išakas, nepaisant to, kad pirmą syk jį sutikome Britanijoje, gimė ir augo Bagdado kalifate. Jo priešistorė visiškai suręsta ant vidurio rytų pasakų klišių. Atlapaširdis, nuoširdus, bet tirono ir blogų žmonių vargui pasmerktas gatvių vagišius. Kažkuria prasme, dauguma „Assassin‘s Creed“ veikėjų turėjo panašią dalią, bet kaip minėjau, istoriškai kūrėjai mėgo ypač dramatiškai atskleisti jų priešistores, tą nuvalkiotą siužetinę vėžę praturtindami dramatizmu ir epiškomis „virsmo“ ar „keršto“ scenomis. Čia to nėra. Todėl prisirišti prie veikėjo sunku, o pradėti žudyti lengva. Ir turint galvoje, kad tai sėlinimo žaidimas, žudyti čia norisi beatodairiškai. Kažkur paliksi gyvą sargybinį, o jis ims ir suknis tau misiją prieš jai baigiantis, taip sėkmingai palaidodamas viską, ką veikei paskutinį pusvalandį ar valandą. Tačiau... Prabėgus pusei žaidimo Basimas staiga sustoja ir susimąsto, ar jam lengva žudyti ir kaip jis dėl to jaučiasi. Ant jo sąžinės jau šimtai lavonų, tačiau jis stabteli apie tai susimąstyti, nes to reikalauja pagrindinė siužetinė linija.

Susitapatinti su veikėju per jo asmeninę istoriją bus sunku ir ne tik dėl negrabaus veikėjo linijos vystymo, bet ir dėl žaidimo mechanikų. Man tikrai sunku suprasti, kodėl kurdami veikėją kuris, kad ir teoriškai, turėtų išgyventi dėl kiekvienos gyvybės kurią pasiglemžia, niekas nesugalvojo duoti jam ne mirtinų ginklų. Žaidime jų yra, bet jų resursas gan ribotas, o veikimo principas prastai subalansuotas. Turiu galvoje – tai labai galingi ginklai, kuriuos panaudoję, lengvai nukenksminsite pusę lygyje buvusių priešų, o tuomet vėl stversitės peilio.

Taip pat stebina ir faktas, kad Basimas visą gyvenimą vagiliavęs ir mokęsis infiltracijos meno iš geriausių to meto šnipų, taip ir neišmoko naudotis visrakčiais. Kas kartą susidūrę su uždarytomis durimis prakeiksite tokį jo aplaidumą. Jo ir kūrėjų. Nes ieškoti tų raktų yra nuobodus ir erzinantis užsiėmimas. Čia pat norisi pridurti, kad kai žaidimas ir šiaip nesiūlo nieko naujo, o tik pernaudoja per dekadą užkauptas mechanikas, labai norėtųsi, kad bent jau erzinantys elementai būtų buvę sutvarkyti. Na pavyzdžiui, „Erelio Rega“ leidžianti matyti kiaurai sienas, ieškoti tų sumautų raktų ar žvalgytis paslėpto lobio. Tikrai kažkada istorijoje buvo pasiektas tas momentas, kai ši savybė veikė it pulsas paliekantis ant svarbių ar panaudojamų objektų blausų švytėjimą. Kažkas tokio, būtų tikrai puiku, tačiau kūrėjai siūlo naudotis nuolat įjungtu juodai baltu vaizdu. Misijų metu, praktiškai tik jį ir regėsite, nes taip paprasčiausiai patogiau. Apmaudu, nes būtent ten kur vyksta misijos, yra daugiausiai objektų kuriuos norėtųsi ir vertėtų apžiūrėti be jokių filtrų.

Kas dar blogai?

Kritikuoti šį žaidimą yra tiesiog per lengva, nes kabinėtis jame galima prie visko. Sunku suvokti, kas tai lėmė: ar tai, kad Miražas pradėtas kurti kaip papildomas turinys? O gal nesutarimai ir skandalai „Ubisoft“ studijose? Pandemija ir darbas iš namų? Ribotas biudžetas? Nežinia, bet faktas, kad ne viskas procese buvo gerai – ir tai jaučiasi. Tai pirmas serijos žaidimas kuris tiesiog stokoja ambicijos. Bet kokios jos. Aš galiu ir noriu teigiamai pažvelgti į jo susitraukimą ir sumažėjimą, bet tokiu atveju norėtųsi daugiau dėmesio tam kas liko. Gal ambicija galėjo būti siekis sutvarkyti žudomų priešų animacijas, kurie štai jau penkiolika metų, gaudami peilį į kaklą tai stoja, tai sėda, tai gula, tai keliasi. Gal ambicija galėjo būti miesto minių valdymas, kad ji nebūtų tokia abejinga žudynėms ir nepanikuotų it po skerdynių tada, kai aš viso labo išbėgų kojų pramankštinti?

Antra vertus, visa tai ką prie ko galime kabinėtis dabar – serijoje buvo visada. Tiesiog tolerancijos ribos plečiasi išsyk su pasauliu ir kol jis buvo didelis ir gražus, į visokią smulkmę galima buvo nekreipti dėmesio. Dabar toji smulkmė tampa kertine žaismo dalimi, o didžiausia žaidimo vertybė – pažinimo džiaugsmas, persikelia į tekstą. Dėl šių priežasčių negaliu teigti, kad jį rekomenduočiau visiems, kiekvienam ar net serijos fanams. Tai tikrai vienas tų žaidimų, kurie perkami vėliau ir su didele nuolaida.

Aš pats, asmeniškai, be proto džiaugiuosi, kad jį pažaidžiau. Man nenuobodu skaityti, man nesvetima ieškoti naujų žinių ir man patinka tyrinėti, tad „Assassin‘s Creed Mirage“ tapo tikra dovana užpildanti tam tikrą žinių vakuumą. Kaip ir seniau, labiau į tyrinėjimą linkę žaidėjai apdovanojami resursais, kuriuos išleidžiame žudiko įgūdžių ir įrankių tobulinimui, kas automatiškai atveria daugiau galimybių reikštis fantazijai ir lengviau įveikti labiausiai erzinančius ar klaidų kamuojamus žaidimo segmentus.

Viso šiam nuotykiui galite numatyti 20 valandų, dar antrą tiek, jei norėsite tyrinėti ir atrakinti visas paslaptis. Kaip minėjau – Bagdado Kalifato istorija, kultūra bei nūdiena dabar koduota tekste. Tekstai, beje gerai parinkti, susisteminti ir suredaguoti, nėra nei varginantys nei ilgi. Ir vis tik... Visa savo kultūrine apimtimi žaidimas atsiskleis tik mėgstantiems skaityti ir tai yra apmaudu. Nes kas dabar mėgsta skaityti?

Žaidimą sukūrė, bei išankstinę kopiją apžvalgai suteikė „Ubisoft“. Assassin‘s Creed Mirage prekyboje nuo 2023 spalio 5 dienos, išleistas PlayStation 4, PlayStation 5, Xbox One, Xbox Series X/S konsolėms ir asmeniniam kompiuteriui. Apžvalgos rašymui, bei paveiksliukų gamybai žaista PlayStation 5 žaidimo versija.